Hampton Court Palace – tai ne tik rūmai, tai ištisa istorijos knyga, kurioje persipina didingi valdovų sprendimai, kasdienio gyvenimo detalės ir paslaptingi šešėliai.
Rūmai pradėti statyti 1515 m. kardinolo Thomaso Wolsey iniciatyva, bet netrukus juos perėmė Henrikas VIII, pavertęs šią vietą savo valdžios ir galios simboliu. Vėliau rūmus perstatė Vilhelmas III ir karalienė Marija II, suteikdami jiems barokinės prabangos. Taip Hampton Court tapo unikaliu stiliaus junginiu – Tudorų didybės ir vėlyvosios baroko elegancijos.
Vaikštant koridoriais jautėsi, lyg pati istorija kvėpuotų sienose. Didžiojoje salėje kabantys gobelenai šiandien atrodo tikra meno galerija – jų vertė anuomet prilygo nedidelės pilies kainai. Tačiau šie audiniai turėjo ir kitą paskirtį – jie šildė didžiąsias salės sienas, kuriose žiemą kaupėsi šaltis.
Virtuvės paliko ypatingą įspūdį. Henrikas VIII laikėsi principo, kad jo valdžia turi atrodyti ne tik politikoje, bet ir prie stalo. Rūmų virtuvėse kasdien plušėjo apie 200 tarnų, gaminusių maistą daugiau nei 600 žmonių. Didžiuliai katilai talpino šimtus litrų troškinių, o alus buvo pagrindinis gėrimas – per dieną išgeriama buvo apie 7 000 litrų.
Įdomybė, kuri mane pribloškė – karalius du kartus per metus rengdavo viešus pietus, kai galėjo stebėti ne tik svečiai, bet ir paprasti žmonės. Stalas turėdavo būti paruoštas pagal griežtas prancūziškas ir vokiškas etiketo taisykles – nuo staltiesių lankstymo iki patiekalų eiliškumo. Tai buvo ne tik maistas, o valdžios teatras.
Ne mažiau įspūdinga barokinė rūmų dalis, kurioje Vilhelmas III įrengė prabangų miegamąjį su vaizdu į Temzę. Sakoma, kad karalius beveik niekada jame nemiegojo – ši erdvė buvo skirta ne poilsiui, o galios demonstravimui.
Ir, žinoma, paslaptys… Hampton Court laikomas vienu iš labiausiai „vaiduoklių turinčių“ rūmų Anglijoje. Legenda pasakoja apie Henriko VIII žmoną Catherine Howard, bėgusią koridoriais maldaudama pasigailėjimo. Istorija teigia, kad jos šauksmai tebeskamba iki šiol.
Vaikštant tarp šių sienų, pajutau, kaip istorija persipina su menu, kova su estetika, galia su trapumu. Stovint prieš gobelenus ar žvelgiant į tuos didžiulius marmurinius stalus, suvoki, kad valdovai kūrė ne tik įstatymus, bet ir kasdienybę – nuo virtuvės kvapų iki didingų sprendimų, nulėmusių visos šalies likimą.
Tai priminė man vieną dalyką: mūsų pačių gyvenime irgi vyksta „rūmų scena“. Yra didingos akimirkos, yra kasdieniai darbai, yra ritualai, kurie palaiko tvarką. Ir tikras balansas atsiranda tada, kai išdrįsti suderinti visa tai – ir išorinius vaidmenis, ir vidinę ramybę.
