Šeštadienį nusikėlėme į vieną įspūdingiausių Anglijos istorinių vietų – Hampton Court Palace sodus. Važiuodami arklių traukiamu vežimu negalėjome atsigrožėti aplinka. Vaikams tai buvo tikras nuotykis, o mane sužavėjo smulkmenos – pavyzdžiui, ar žinojote, kad kelyje nepamatysite arklių paliktų pėdsakų? Viskas dėl specialių odinių krepšių, kuriuos jie segi. Tokia detalė, bet ji rodo, kokia čia visada buvo palaikoma tvarka ir elegancija.
Tačiau Hampton Court sodai – ne tik žaliuojančios pievos ir kruopščiai apkarpyti krūmai. Jie pasakoja karališką istoriją, pilną intrigų, valdžios žaidimų ir prabangos.
XVI a. pradžioje rūmus pastatė kardinolai, bet juos greitai perėmė garsusis Henrikas VIII – valdovas, garsėjęs savo šešiomis žmonomis ir neblėstančiu apetitu prabangai. Henrikas pavertė Hampton Court savo reprezentacine rezidencija, kurioje vyko ištaigingos puotos, politiniai susitarimai ir net dramatiškos meilės istorijos. Vėliau valdant William III ir Mary II XVII a. pabaigoje, čia buvo įrengti barokiniai sodai pagal prancūzišką madą, norint prilygti Versaliui.
Sodai iš tiesų suskirstyti į kelias dalis – kiekviena jų tarsi pasakoja savo atskirą istoriją:
🌳 Didysis sodas su simetriškomis alėjomis ir fontanais, kur kiekvienas kampelis alsuoja tvarka ir didybe.
🍋 Egzotinis sodas, kuriame gali išvysti net citrinmedžius su užmegztais vaisiais – toks kontrastas Anglijos klimatui, bet kartu ir karališkos prabangos simbolis.
🌹 Rožynai ir gėlynai, kuriuose akis glosto spalvų gausa, o oras prisipildo nuostabių kvapų.
👧 Žaidimų aikštelė vaikams, kur mažieji gali pasinerti į nuotykius – tarsi priminimas, kad net karališkuose soduose buvo vietos šeimos džiaugsmams.
Ir vis dėlto, bene garsiausia šių sodų paslaptis – didžioji vynuogė. Ji buvo pasodinta 1768 m. karaliaus George III sodininko, legendinio Lancelot “Capability” Brown. Šis augalas iki šiol yra įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia pasaulyje vynuogė. Jos šaknys driekiasi dešimtis metrų, o derlius kasmet nuimamas ir iš jo gaminamas vynas, patiekiamas ant karališkos šeimos stalo. Įsivaizduokite – ragauti šių uogų vyną yra tarsi prisiliesti prie kelių šimtmečių istorijos.
Vaikščiodama po sodus jaučiau, kad čia viskas persmelkta didybės, bet kartu ir ramybės. Tarsi kiekviena gėlė, kiekviena alėja pasakoja savo istoriją. O kai priėjome vynuogę – pagalvojau: gal ir mūsų šaknys, kaip šio augalo, driekiasi toliau, nei matome. Gal jos suteikia stiprybės, kai atrodo, kad gyvenimas audringas?
Ši vieta priminė man svarbią tiesą – istorija ir gamta čia susijungia į vieną, kviesdamos sustoti, įkvėpti ir pasisemti jėgų.
