Londone gyvenu jau daugelį metų, bet ši vieta mane vis dar stebina. Kiekvieną kartą, kai einu šia pakrante, atrodo, kad vaikštau tarp istorijos sluoksnių – nuo viduramžių prekybos iki modernių dangoraižių. Čia kiekvienas kampas turi savo pasakojimą, o kiekvienas akmenukas mena laivus, plaukusius į tolimus kraštus.
Tower Bridge ir Shad Thames – istorinė Londono širdis
Kelionę pradedame nuo Tower Bridge, kuris savo didybe ir gotikiniais bokštais priverčia stabtelėti net ir tuos, kurie jį matė šimtus kartų. Pastatytas 1894 metais, šis tiltas jungia ne tik miesto krantus, bet ir praeitį su dabartimi. Kai pakyla jo sekcijos, praleisdamos didžiulius laivus, trumpam atrodo, kad laikas grįžta atgal į Viktorijos laikus.
Vos perėjus į pietinę pusę, pasiekiame Shad Thames – rajoną, kuris XIX amžiuje buvo Londono prekybos centras. Tada čia stovėjo sandėliai, pilni prieskonių, arbatos ir kavos, atplukdytų iš viso pasaulio. Dabar šie sandėliai virto loftais, restoranėliais ir jaukiomis kavinėmis, kur gali atsisėsti su puodeliu kapučino arba skanios arbatos ir įsivaizduoti, kaip kažkada ši vieta ūžė nuo jūreivių ir pirklių šurmulio.
Sustojimo taškai:
Butlers Wharf – ideali vieta kavos pertraukėlei su vaizdu į upę.
Ankstyvas rytas arba saulėlydis – magiškiausias metas pasivaikščiojimui. Kai upė nusidažo rausvais atspalviais, ši vieta tampa tikra Londono romantikos oaze.
Bermondsey krantinė – tarp meno ir poilsio
Toliau keliaujant link Bermondsey, miesto ritmas ima keistis. Čia jau mažiau turistų, daugiau vietinių, išėjusių pasivaikščioti su šunimis ar pabėgioti palei upę. Temzė čia atrodo platesnė, o krantinė – jaukesnė ir žalesnė.
Vienas iš mano mėgstamiausių sustojimų – The Angel Pub. Tai vieta su istorija, kur galima gurkšnoti arbatą (arba pintą alaus) ir stebėti, kaip keičiasi Temzės potvyniai.
Dar vienas ypatingas kampelis – Bermondsey Wall East. Čia galima tiesiog atsisėsti ant suolelio ir pasinerti į apmąstymus. Dažnai čia darau kvėpavimo praktikas – lėtas įkvėpimas, iškvėpimas, ir pajunti, kaip Londono šurmulys lieka kažkur toli, o lieki tik tu ir upė.
Kodėl ši pakrantė man tokia miela?
Tai ne tik gražus maršrutas, bet ir vieta, kur susitinka istorija ir dabartis, šurmulys ir ramybė. Kiekvieną kartą einant čia, atrandu naują detalę – galbūt senovinį inkarą, įmontuotą į sieną, galbūt užrašą ant seno sandėlio, primenantį, kad čia kažkada virė gyvenimas kitaip. Šį savaitgalį vaikščiodama pamačiau senovinius keltuvus ir užveriamas langines antrame aukšte ir mintys nunešė į tuos laikus kai vyko sunkūs darbai šioje vietoje.
Tai Londono dalis, kuri man visada primena, kad net didžiausiame mieste galima rasti kampelių, kur laikas sulėtėja ir gali tiesiog būti.
